Šilalė – pietų Žemaitijos miestas, įsikūręs Ašučio ir Lokystos santakoje, šalia gražaus šilo. Žemaičiai – atkaklūs žmonės, todėl miestas augo, stiprėjo. Daug žmonių kantriai dirbo, stengėsi, tikėjo ateitimi. Ne tik nuostabi gamta, istorinė aplinka, bet žmonės, jų savivertės jausmas yra didžiausias kiekvienos šalies turtas ir jos klestėjimo sąlyga. Tokių žmonių, kurie būtų atsidavę savo darbui, padėtų kitiems, puoselėtų tradicijas, Šilalėje yra ir visada buvo. Vienas iš jų – Simonas Gaudėšius – vaistininkas, visuomenininkas, filantropas.

 Lėlaičiai

 Simonas Gaudėšius gimė 1867 m. balandžio 20 d. Mažeikių apskrityje, Viekšnių valsčiuje, Lėlaičių kaime, ūkininko Simono Gaudėšiaus šeimoje. Tėvai turėjo 20 ha žemės.

Apie Simono Gaudėšiaus vaikystę, gyvenimą Lėlaičiuose jokių žinių nerasta. Tik Onos Kulpavičienės atsiminimuose yra įdomi užuomina: „Simono Gaudėšiaus kilimas buvo nuo Viekšnių. Prie Viekšnių buvo tėvų ūkis. Šeima religinga, jo brolis buvo kunigas (tikrai nežinau, gal buvo 2 broliai kunigai)“.

(1897 m. Meškuičiuose pastatyta mūrinė bažnyčia, darbais rūpinosi kunigas Kazimieras Gaudesius; Kamajuose gyveno kunigas Juozapas Gauduševičius (Gaudiešius, 1831–1855) – lietuviškos spaudos platintojas, kilęs iš Viekšnių parapijos: iš Lelaičių kaimo kilęs ir karininkas Janas Gaudiešius (l876–1919), Lietuvos kariuomenės savanoris).

 Viekšniai

 Praėjusių metų rudenį Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos atstovai buvo nuvykę į Viekšnius, kur susitiko su vaistinės muziejaus vedėja Danute Končiene. Ji papasakojo daug įdomių dalykų apie garsiąją Viekšnių vaistinę ir svarbiausia apie Simono Gaudėšiaus, vaistininko, darbo pradžią.

Viekšniuose Simonas Gaudėšius pradėjo mokytis liaudies pradinėje mokykloje, kurioje ugdymo procesas vyko rusų kalba. Vėliau įstojo į Liepojos gimnaziją. Baigė tik šešias klases, nes neturėjo lėšų, todėl pradėjo dirbti mokiniu Viekšnių vaistinėje.

Po trejų metų Maskvos universitete išlaikė vaistininko padėjėjo egzaminus. Tapęs farmacininku, Simonas Gaudėšius sugrįžo į Viekšnius ir čia dirbo dar trejus metus. Yra išlikęs Juozo Aleksandravičiaus rankraštis: „<...>vaistinė valdoma Vincento Aleksandravičiaus tapo pavyzdine įstaiga, kurioje daugelis farmacininkų atliko savo praktikos darbus: Gaudiešius Simonas 1889–1895 m.“  Paskui Simonas Gaudėšius vėl išvažiavo į Maskvą. Čia dirbo įvairiose vaistinėse, kartu studijavo farmaciją universitete, kurį 1897 m. baigė ir gavo provizoriaus diplomą.

 Vaistininkas

Grįžęs į Lietuvą, Simonas Gaudėšius pasiskolino pinigų ir tais pačiais metais Šilalėje nusipirko vaistinę, kuri buvo įsikūrusi gražioje vietoje, netoli Ašučio upelio. Vaistinė turėjo šviesias patalpas, erdvų vaistų gamybos ir atsargų laikymo kambarį. Ypač gražiai apipavidalinta buvo oficina.

Apie pirmosios vaistinės Šilalėje veiklą daug sužinojome susitikę  su įmonės „Šilalės vaistinės“ vedėju Jonu Leilionu, kuris supažindino su vaistinės kronika. Taip pat apie Simono Gaudėšiaus, vaistininko, darbą užrašyta nemažai prisiminimų. „Tai buvo auksinis žmogus. Nors anais laikais vaistai buvo brangūs, bet Simonas Gaudėšius neturtingiems ligoniams visaip padėdavo: kai kam veltui vaistų duodavo, kai kam patikėdavo skolon. Buvo malonus su visais kaimynais ir pažįstamais.“ (Petras Armonas, gim. 1915 m.)

Nors iš vaistinės S. Gaudėšius gaudavo nemažą pelną, bet jį išleisdavo visokiai paramai, ir iki savo veiklos pabaigos jis turtuoliu netapo. Su žmonėmis jis mokėdavo sugyventi. Sergančius noriai gydydavo, jo duodami vaistai būdavo giriami. Visa tai teikė S. Gaudėšiui populiarumo. (Iš Stasio Biržiškio atsiminimų). „Vaistinėje dažnai lankydavosi Šilalės šviesuomenė. Tokiuose susirinkimuose dalyvaudavo tik suaugusieji. Daugelio pavardžių nebeprisimenu. Reikėtų paminėti Stanislovą Biržiškį. Tai mūsu mokytojas.“ (Iš Apolonijos Rubšytės–Jacikevičienės laiško, Šiauliai, 1991.04.08)

Visuomenininkas

Simonas Gaudėšius greitai pelnė žmonių pasitikėjimą ir pagarbą. Jam rūpėjo Šilalės reikalai todėl stengėsi, kad valsčiaus gyventojams būtų lengviau. Padėjo įsteigti Šilalės vartotojų bendrovę  – kooperatyvą, kooperatinį smulkaus kredito banką. 1918 m Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Simonas Gaudėšius išrinktas į valsčiaus tarybą ir į valsčiaus revizijos komisiją, vėliau Šilalės atstovas Tauragės apskrities taryboje. 1936 m. S. Gaudėšius buvo kandidatas į Seimą.

Už visuomeninę veiklą provizorius S. Gaudėšius buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Vytauto Didžiojo antrojo laipsnio ordinu, Šaulių žvaigžde, ugniagesių Garbės ženklu.

Labai visapusiška Simono Gaudėšiaus visuomeninė veikla. Dalyvaudavo miestelio šventėse, padėdavo jas organizuoti, siekė, kad žmonės gerbtų savo šalį, suprastų jos nelengvą kelią į nepriklausomybę.

 Šilalės simbolis – ąžuolas, augantis miesto centre, priešais kultūros centrą. Simonas Gaudėšius dalyvavo jo sodinimo iškilmėse. Prisiminimuose šilališkiai teigia, kad ąžuoliukas buvo sodinamas 1930 metais Vytauto Didžiojo garbei: „Būdamas IV skyriaus mokinys, 1930 m. pavasarį dalyvavau ąžuolo sodinimo darbuose. Mūsų klasėje buvo tik 8 berniukai. Tą dieną visi kresčiais nešėme žemes iš Gaudėšiaus daržo ir pylėme į sodinimui skirta duobę. Mūsų mokytojas Kazys Laucevičius nurodinėjo, ką ir kaip dirbti.“

Dalyvavo ir kiti skyriai su savo mokytojomis Stropaite, Armonaite ir Barščiauskiene. Ąžuoliuką iš Romės Lauko atvežė Sirvydas. Iškilmėms vadovavo valsčiaus Viršaitis Gedvilas, sekretorius Kadakauskas, vaistininkas Gaudėšius. Jose dalyvavo daug Šilalės gyventojų. (Kazio Jako, gyvenusio Dirkintų kaime, pasakojimas)

 Filantropas

1908 metais Šilalėje Simono Gaudėšiaus iniciatyva buvo įkurta ugniagesių draugija. 1930 m. savo ir iš gyventojų surinktomis lėšomis pastatydino gaisrinę, kurioje buvo salė miesto renginiams, pasirūpino, kad būtų įrengtas garažas ugniagesių mašinoms.

S. Gaudėšius sugalvojo prie gaisrinės įkurti ir orkestrą. Jis nupirko šešiolika čekiškų dūdų. Tai buvo bene pirmasis dūdų orkestras Šilalėje. S. Gaudėšius orkestrui surado ir vadovą, mokantį ne tik gerai groti bet ir mokantį gražiai rašyt gaidas – A. Stankūną.

Šilalės gaisrininkų arba kaip tuomet visi vadindavo, „Gaudėšiaus orkestras“ daug grodavo ne vien Šilalėje, bet ir aplinkiniuose kaimuose, bažnytkaimiuose, miesteliuose, – rašė Albinas Batavičius straipsnyje „Orkestrai Šilalė valsčiuje“.

 Mokykla

S. Gaudėšius rūpinosi šilališkių išprusimu, mokslu. 1921 m., būdamas Šilalės valsčiaus tarybos nariu, buvo vienas iš Šilalės vidurinės mokyklos steigėjų jos rėmėjų. Rūpinosi, kad mokykla nebūtų iškelta iš Šilalės.

S. Gaudėšius šelpdavo neturtingus vaikus, užmokėdavo už jų mokslą ir net priglausdavo savo namuose. Vaistininkas Simonas Gaudėšius buvo labai geras žmogus. Jis ypač stengėsi, kad kuo daugiau šilališkių mokytųsi ne tik pradinėje mokykloje, bet lavintųsi progimnazijoje ir vėliau siektų aukštojo mokslo. Jis savo lėšomis leido į vidurinę mokyklą mano seserį Apoloniją ir daugiau jaunimo, – pasakojo Kostas Rubšys, gyvenęs Laukuvoje (1991.03.28).

(...) Šiuomi prašau leisti egzaminuotis Onai Stankevičiūtei dėlei įstojimo į pirmą klasę, vedamos Tamstos mokyklos. Liudijimą ir 50 auksinų už kvotimus prie šio pridedu. Pasirašė S. Gaudėšius 1922  m. (Prašymas Šilalės vidurinės mokyklos direktoriui)

Vaistininkas visą laiką rėmė norinčius mokytis vaikus ir jaunuolius, padėjo savo lėšomis mokytis Apolonijai Rubšytei, užaugino ir leido savo lėšomis mokytis Oną Stankevičiūtę, Verą Krikščiūnaitytę ir daugelį kitų. Jo namuose buvo lyg daraktorinė mokykla, kur vaikai, mokomi jo vyresniųjų augintinių, įsigydavo pradinį išsimokslinimą, – pasakojo Aleksandra Skarulskaitė-Kukštienė, 72 m., gyv. Šilalėje, tarnavusi gaisrininkų rūmuose.

 Asmenybė

Simonas Gaudėšius buvo linksmo būdo – jaunatviško. Jis pasirūpindavo, kad ant miesto tvenkinio kiekvieną žiemą būtų organizuojamos čiuožimo varžybos. Mums, vaikams, būdavo itin smagu jose dalyvauti, kadangi įrengdavo karuseles su rogutėmis ant ledo.

Laukdavome šių švenčių. Dalyvaudavo visi miestelėnai – ir lietuviai, ir žydai. Jokio susiskirstymo nebuvo. Vasarą pušyne vykdavo gegužinės, kuriose dalyvaudavome visi. Valstybines šventes taip pat švęsdavome kartu, – prisiminimuose rašė Ona Kulpavičionė, Vilnius.

Visai netikėtas mums buvo jo represavimas 1941 metais. Pajutęs nelaimę jis slapstėsi pas Petraičius, Zobielus gal savaitę ir manydamas, kad jo be kaltės jau neišveš, grįžo namo. Prieš pat karo pradžią jį areštavo ir be šiltesnio drabužio išgabeno į Altajaus kraštą. Netrukus ten mirė,  pasakojo Kostas Rubšys, gyvenęs Laukuvoje.

Nors bolševikų valdžiai užėjus S. Gaudėšius buvo jau senas ir niekam joko pavojaus sukelti nebegalėjo, bet jis vis dėlto pateko į „pavojingųjų“ tarpą ir buvo 1941 m. birželio 13 d. suimtas ir išvežtas į Komi TRS, kur gana greitai – žinojusieji pasakojo – dideliame skurde mirė. Tikrai gaila, kad šio nusipelniusio asmens palaikai žuvo Komijos platybėse ir kad negalėjau prie kapo pasakyti atsisveikinimo kalbos, kurios anksčiau buvo prašęs, – iš Stanislovo Biržiškio prisiminimų.

 Šilalės patriarchas

Šilalės gyventojai mėgo draugišką, nuoširdų Simoną Gaudėšių. Šiltai bendraudamas su patarimo, pagalbos ieškančiais gyventojais, pelnė jų pagarbą ir pasitikėjimą. Atgavus nepriklausomybę, Šilalės gyventojai prisiminė provizoriaus Simono Gaudėšiaus nuopelnus kraštui. Jo vardu pavadinta miesto gatvė, o 1993 m. liepos 1 d. Šilalės rajono savivaldybės tarybos sprendimu Šilalės vidurinei mokyklai suteiktas Simono Gaudėšiaus vardas.

Gražiausias paminklas šiam šviesiam žmogui yra 100 metų gyvuojanti Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija.

Naudota literatūra:
Šilalės rajoninės centrinės vaistinės kronika. Paruošė I Bulanovienė, J. Baublienė Albinas Batavičius „Orkestrai Šilalės valsčiuje“, „Šilalės kraštas“ VII t., 2006 m., 425p.
Kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus surinkta medžiaga, 1992 m.
Dr. Regina Žukiene „Šilalės patriarchas – vaistininkas Simonas Gaudešius“, „Draugas“, Čikaga, sausio 28.
Vladas Statkevičius „Provizorius Simonas Gaudėšius“, „Šilalės kraštas“, VII t. 2006 m., 690 p.

Paruošė Lietuvių kalbos mokytoja, Simono Gaudėšiaus gimnazijos muziejininkė Aušrelė Baublienė.